darkus

darkùs, -ì adj. (4) 1. nešvarus: Tas žmogus darkus dėl to, kad jisai derka visur J. 2. R bjaurus, grasus: Kurs darkos, t. y. rėdos bjauriai, tas darkus J. Darkùs veidas KII59. Darkios ir liesios karvės suėdė septynias gražias riebias karvės CII5. Kiti ... nuogi ir pliki ... nežmoniškai darkūs išveizdėjo LC1879,34. | prk.: Nepadarykite savo dūšią darkią ir nepasibjaurinkite RB3Moz11,43. Nedrąsu išsipažinti, kaip darki mano širdis PG. Darkì (nešvanki, palaida) burna KII147.

dar̃kiai adv. K, darkiaĩ KI331: Pamotė ir pusbrolis gaspadorių užpuldamu darkiai subėdavojo ir sumušė LC1879,4. ║ negražus, netaisyklingas: Kalbėjo darkia kalba rš. Išgirstam jau ir tūlą darkią svetimųjų dainą prš.

3. išdraikytas, padrikas: Metraštyje atsirado puslapis, visas prirašytas miglotų, darkių ir nesuprantamų atsiminimų rš. 4. darganotas, dargus: Sutems tamsi naktužėlė, sudirgs darkus oružėlis N394. 5. Q577 nepadorus, begėdiškas: Patsai darkus būdamas, nedrabstyk kitus purvais KlvK. Tuom pačiu liežuviu vėl darkiausias kalbas kalba brš.